Hieroglifo stilizacija. Matas Bartaška

Hieroglifo stilizacija. Matas Bartaška

Poetinė fotografija, blyksnis, gyvenimo stop kadras, nušvitusi akimirka… Taip dažnai apibūdinamas haiku – tradicinis japonų lyrinės poezijos žanras, žinomas nuo 16 a. Patys japonai savo miniatiūrinį eilėraštį lygina su mažu langeliu, pro kurį pučia gaivus ir stiprus vandenyno vėjas.

Haiku taisyklės gana griežtos. Jį sudaro 3 eilutės iš 17 skiemenų (derinys 5-7-5), nors patys japonai dabar tokio tikslaus skiemenų skaičiavimo dažnai nebepaiso. Nebūdingas rimas ir metras.

Kiekviename trieilyje – sezoninis žodis kigo, nurodantis (nebūtinai tiesiogiai) eilėraščio ryšį su tam tikru metų laiku. Sezoniškumas pabrėžia žmogaus ir gamtos ryšį, laiko tėkmę.

Svarbi dabarties momento (čia ir dabar) išraiška, pagrįsta emocine, užuominų, asociacijų jėga.

Būdingos daiktavardinės konstrukcijos. Ryšys tarp daiktavardžių randasi tarsi savaime dėl ypatingos japonų kalbos specifikos. Lietuviškuose haiku gramatinės konstrukcijos įvairesnės, nes mūsų kalbos sandara kitokia.

Skiriamasis žodis kiredži tarsi dalija tekstą į dvi dalis (temas). Viena tema apima universalias tiesas, pasaulio sąrangą, antra išreiškia žmogaus gyvenimo epizodą, akimirką. Taigi tekstas suponuoja pasaulio būties modelį. Kartais haiku tekste plėtojama ir viena tema.

Tradiciniuose haiku susilieja daug tam tikrų estetinių kategorijų. Sabi – nuskaidrėjusi vienatvė, elegiškas liūdesys, vienatvės nuobodulys; jugen – pagarbus žvilgsnis į žodžiais neišreiškiamą reiškinių esmę, gelmę, užuomina, neužbaigtumo pojūtis; vabi – kasdieniškumo žavesys, paprastumo grožis; avare – nepasiekiama žmogaus ir visatos vienovė. Tai tik keletas iš jų. Svarbiausia – neasmeniškumo estetika: per poetą turi prabilti reiškinys, objektas.

Haiku vengiama simbolių ir metaforų, bet dažnai pasitelkiamas palyginimas. Poetas išreiškia savo pojūčių (ne jausmų) ir aplinkos kontaktą. Tai kasdienybės poetizavimas paprastais, kasdieniškais žodžiais. Kuriančiojo užduotis – išprovokuoti skaitytoją, kad šis ieškotų asociacijų grandinės, paslėpto ryšio tarp paminėtų daiktų, reiškinių, iššifruotų prasmes, atgamintų poetiniu tekstu perduotą impulsą. Svarbu, kad būtų galima įžvelgti kažką neįprasta, nekasdieniška.

Haiku – judrus ir jautrus žanras, primenantis lietaus lašų burbuliukus baloje. Jie gražūs, kol gyvi, kol geba nors akimirką žavėti.

 

Pagal V. Dumčių parengė Inga BG.

Tiesiogiai iš japonų kalbos verstų (vert. V. Dumčius) haiku tekstų ir plačiau apie šį žanrą galima rasti knygose „Drugelis sniege: Haiku“ – Kaunas: Gaivėta, 1999, ir „Paparčio šventi ženklai. Japonų trieiliai“ – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007. 2009 m. Vagos leidykla išleido lietuvių haiku antologiją „Vėjo namai“.