„Nothing To Lose“ – ši daina paskatino daugiau pasidomėti prancūzų kilmės amerikiečių dainininke ir aktore Claudine Longet. Taip perklausiau vieną jos albumą ir pažiūrėjau anksčiau girdėtą, bet dėmesio nepatraukusį Blake Edwards filmą „The Party“ (1968). Garso takelį filmui kūrė legendinis džiazo kompozitorius ir garso takelių aranžuotojas Henri Mancini, kuris nuostabiąją Claudine ir prakišo čia kaip pagrindinės dainos atlikėją (minėtoji „Nothing To Lose“). Be Longet, vieną iš pagrindinių vaidmenų atlieka aktorius Peter Sellers, kuris daug kam turėtų būti geriau žinomas iš „The Pink Panthe“ serijos. Nors ir kaip nemėgau rožinės panteros ekranizacijos vaidybiniame filme, „The Party“ personažas Hrundi V. Bakshi šioje situacijų komedijoje buvo puikus. Tik išgirdę „situacijų komedija“ nepagalvokite ko nors negero – nekalbu apie tai, kas dabar vadinama „amerikietiško pyrago karta“. Be neįtikėtinai kvailų ir atsitiktinių chaotiškų įvykių, scenoje matome ir nuoširdžią istoriją apie dviejų žmonių susidūrimą juos užgožiančiame snobiškame pasaulyje – Holivudo prodiuserių valdomuose užkulisiuose. Komedija, kurioje žiūrovas nesiraitys iš juoko krėsle, tačiau tai, mano nuomone, ir nebūtina, nes filmas vis dėlto privers ne kartą nusišypsoti ir paliks kažką šilto ir malonaus krūtinėje, gal net nepaaiškinamą ilgesį.

Claudine Longet

Žiūrėdamas filmą pagalvojau ir apie tai, kokie maždaug vakarėliai vyksta dabar. Nors čia iš pradžių parodoma visai kita, solidesnė amžiaus grupė, o aš, žinoma, mąstau apie jaunuolių pasilinksminimų ypatumus. Tačiau vis vien palyginau tai, kas rodoma filme, ir ką gan dažnai tenka dabar patirti pačiam. Žodis „party“ man nebeturi įspūdingos reikšmės, na, bent jau tol, kol nepatirsiu ko nors tikrai nepaprasta (čia ypač pabrėžiu filmo paskutines 30 min). Pasilinksminimas filme baigiasi tikru fiasko, na bet, ačiū dievui, čia nematyti aistrų palaužto jaunimo ar iškrypusių vidutinio amžiaus krizės kamuojamų senių – na, nebent koks vienas nepastebimas.

Baigdamas noriu pasakyti, kad filmas man paliko tą neapčiuopiamą ir nesuprantamą ilgesį, troškimą kažką nuveikti, o gal tiesiog praleisti laiką beprotiškai, bet turiningai, kad iš ryto jaustumei tą šilumą, kurią pažiūrėjęs „The Party“ pajunti filmo personažams.