Šatėnai: 2006

Anomis dienomis Vištidėje vyko vištų feminisčių sąskrydis. Uždaras. Atidaromąją kalbą iš lapo skaitė višta Kornelija. Bet lape tebuvo trys nuotraukos – trys raganos nuotraukos: lėlė, pusiau lėlė ir gyva višta.

– Gyva negraži. Iš tikrųjų: ar tikra gyva višta graži? Ar GALI būti graži? Ar išgarbintas grožis nėra tik gaidžių sukurtas mitas, tai, kas netikra, lėlė? Ar lėlė kartais iš tikrųjų nėra tai, ko gaidys siekia siekdamas vištos? Gal jis tiesia ranką į lėlę, miražą? Ir taip toliau… Gal kam įdomu į tai atsakyti?

Pilnoje vištų salėje nelegaliai pasislėpęs gaidys Vandenis užsimiršo, kur esąs:

– Vienadieniams santykiams gaidys ieško lėlės, pats asaveapiplėšdamas. Bet gyva vištavisada paklydėlį susigrąžins, jei jai tobereikės, – jo liežuvis pinasi, todėl višta Kornelija jį nutraukia:

– Vanduo nuo žąsies nuteka todėl, kad jos plunksnos yra riebaluotos. Tu turi išsitrinti taukais arba kokiais kitais nuskausminamaisiais preparatais. Pats pigiausias ir prieinamiausias iš jų – humoras. Ačiū už dėmesį.

Višta Kornelija energingai pasikedena riebaluotas plunksnas ir tęsia:

– Kiek turėjau draugų gaidžių įvairiais savo gyvenimo tarpais, tai visi paskui pasirodė, kad buvo įsimylėję, išskyrus vieną vienintelį. Gal jei vienas buvo, tai apskritai toks reiškinys įmanomas?

Čia iš salės pakyla nupezusi višta su bigudi ir kleckuotu žiurstu:

– Gaidžiai, atsakykite į vištų klausimus. Įmanoma su jumis draugauti ar tik mylėtis? Žaislai jūs gudrių vištų rankose, ar tikri gaidžiai? Yra jumyse Dieviškasis pradas, ar esate klaida, nubyrėjusi chromosoma? Nedasiritęs kiaušinis?

Į tribūną pakyla vyriausias Gaidys:

– Galiu pasidžiaugt – man lengva: dangus seniai atrastas, stogas išmatuotas, ryšys su žeme stabilus, patirtis negriauna pasitikėjimo savimi, žinojimas galvos nespaudžia, mano vertybės nesikeičia. Linkiu tokio tikėjimo ir jums, mano vištos. Linkiu to visiems šioje mėlynoje paukštidėje!

Pagal vyr. Gaidžio paties rašytą scenarijų turi pasigirsti pritariantis kudakavimas. Bet nepasigirsta. Vyr. Gaidys pasitaiso burliokiškas, keistais lopais patamsėjusias kelnes ir išspjauna primos kancarą. Trukteli saliarkos iš fleškutės ir paspaudžia magnetofono įrašą. Transliuojamas brežnevinės sistemos gaidys AišV. Įrašas gergždžiantis, tačiau girdėti nostalgija falcetu. Vištos nesiklauso. Pradeda kudakuoti tarpusavyje:

– Ei, ragan, ką šneki? Gal pamiršai seną tiesą – įsimyli lėles (nepainioti įsimylėjimo su meile), o veda žinai ką? – tokias kaip aš, kaip Tu.

Į tribūną be eilės ir vyr. Gaidžio leidimo įsiveržia višta su bigudi:

– Man, pvz., neteko sutikti gaidžio, kuris nenorėtų ant manęs užlipti, kuriam būtų įdomu su manim kudakuoti, tvirtai žinant, kad vaisingas kiaušinis neįmanomas. Ach… kad galėčiau bendrauti kaip paukštis su paukščiu, – svajingai užkudakuoja. Ji ne šios paukštidės višta. Atvykusi į vištų feminisčių sąskrydį iš Jungtinių Vištų Valstijų ir siekianti prievarta įgyvendinti benusivystančiose Valstijose populiariausią vištų judėjimą. Jos vizitinėje kortelėje parašyta: „Varijotyros didaktika su fataliniu tarpeliu tarp krūtų“. Ji persijuosusi tarptautine Mobijaus juosta.

Seksualno ozabočenaja višta Vasi siunčia raštelį į tribūną: „Tu kalbi apie seksualumą kaip apie kažkokį blogį. Ir dar plius glūdintį tiktai gaidiškoje paukštijos dalyje.“

Jungtinių Vištų Valstijų atstovė skubiai išverčia Mobijaus juostą į kitą pusę:

– Kudakavimas turi būti traktuojamas kaip simfonija!

Višta Kornelija trenkia aukciono plaktuku:

– Seksologai sako, kad vištos seksualumas visiškai atsibunda po pirmojo, o kartais tik po antrojo kiaušinio!

Staiga visos vištos atsistoja. Lyg medžiai miške. Į prezidentės ložę kaip Komodo salos drakonas (Varanus komodoensis) užsirioglina Pati Prezidentė. Belipant užkliuvo sparnas (tas, kur prie apykaklės) ir įplyšo. Nikstelėjo koją, o iš nosies pasipylė kraujas. Tačiau tai nesutrukdė jai giedote užgiedoti:

– Nors iš tikrųjų tos modifikacijos yra pudra, lengvas miražas, perspektyvos sunaikinimas, nes archetipinis siužetas visuomet tas pats. Įsikibimas vienas į kitą. Mazochistinis noras būti auka. Partnerystė su hienos filosofija. Negalėjimas ištrūkt. Meilės hipertrofija į panieką. Skausminga nejautra. Psichiatrijos vadovėlis įdomiausioj vietoj.

– Sėskitės, – tarė jai Vandenis ir pristūmė sostą. Iš vietos pašoko seksualno ozabočenaja:

– Bendruomenė tavim Didžiuojasi:)

– Tik fosforuojančiu žvilgsniu pažiūrėjau į problemą iš kitos pusės, – atsainiai mesteli Prezidentė įplyšusiu sparnu.

Pačiame salės gale, tamsiame kamputyje, tarsi pati sau, už širdies griebiasi vištelė Sol:

– Atleiskit už tokį įvardijimą, bet aiškiai galima atskirti žmogų, kalbantį su tavim, ir žmogų, kalbantį iš tribūnos. Mes čia visi su labai skirtingomis patirtimis, tačiau prieš paukščius, kurie paprastą pašnekesį apie gyvenimiškus, vištiškus dalykus paverčia traktatu apie kažkąąą toookio, – jaučiuosi bejėgė.

Tačiau neišgirsta nelieka. Į ją lekia krūvos neplautų lėkščių. Prezidentė meta fosforuojantį žvilgsnį neplautų lėkščių krūvos, iš po kurios jau nieko nebesimato, pusėn:

– Nuo šios dienos bičiulystei patikrint yra tik vienas kriterijus: nuosmukis! Visa kita taip pat klaidu kaip Gödelio atsitiktinių tiesų neįrodomumas.

Vandenis sučiurlena nuolankaus gaidžiuko balseliu:

– Mano višta išstudijavo Grey`ų, kad kiek įmanoma suprastų, kas vyko su manimi mūsų draugystės metu. Po 5 metų lėkščių plovimo mes susiliejome į bendrą kudakavimą, t. y. taikią simfoniją.

– Dar taikiau bus, jeigu nusipirksite vibratorių ir full body shaped pillow! – JVV atstovė kirviu nukerta Gordijaus mazgu susipainiojusią Mobijaus juostą. Jos lakuoti nagučiai nervingai tarškina skaitliukus, nerasdami atskaitos taško.
Iš savo vietos menkai pritaikytais skraidyti sparniukais sumosuoja vištelė Rudra. Visų nuostabai ji pakyla drąsiam skrydžiui tribūnos linkui:

– Keista, kad čia niekas kol kas taip ir nepavartojo žodžio „meilė“, gal tai laikoma blogu tonu padorioj draugijoj? – retoriškai sukudakuoja.

Nesupratusi klausimo retoriškumo JVV atstovė su bigudi ir kleckuotu žiurstu įžūliai kudakšteli:

– Mylėjimasis vengiant pastojimo – meilė tai ar seksas?

– Erzacas! – piktai atkvaksi višta Rudra.

Kyla baisus triukšmas. Vištos raunasi plunksnas. Mėšlinais pentinais sukaukši vyr. Gaidys:

– Tai ne lyčių-sielų santykių, ne dvasinė-sekso ir ne aukštų-žemų erosų tema, t. y. ne literatūrinė ir ne literatūrinės analizės tema.

– Užsisek, prieš kakariekodamas vištų draugijoje! – isteriškai sukvaksi JVV atstovė.

Vyr. gaidys išjungia savo mikrofoną ir nukiūtina karčiai rydamas cvekus.

– Provokacija, 100% provokacija! – suklykia višta Kornelija. – Sąskrydį laikau baigtu!

Ir išjungia šviesą. Vištos sutupia ant laktų. Girdisi tylus kudakavimas iš po sparniukais sukištų snapelių. Paskiri kvaktelėjimai per miegus:

– Taip, skirtingi intensyvumai paprastai baigiasi niekiu.

Staiga plačiai atsilapoja durys:

– Beviltiška forsuotos savimylos („potencijos“) masturbacija. Nulis savigarbos. Natūralu – neranda stabilaus sugertuko realiame gyvenime, tai lenda seilėtis virtualiai, anonimiškai. Vietoj to, kad užsiimtų fiziniu darbu, nusikrautų, seilėjasi viešai, viens prieš kitą, katalizuojasi tarpusavy, kabinėjasi prie žmonių, ieško kaltų. Tpfu! – durys vėl užsitrenkia.

Tačiau vištoms, tiesą sakant, pochui. Vyr. Gaidžio kakariekū vištoms ne įsakymas. Nieko nepešęs vyr. Gaidys išeina n… sau. Jam ant nugaros atsiradęs paslaptingas užrašas:

esuapordnA

laeR tI sI dna, tI sI tahW :emordnyS elaM elbatirrI ehT


Keista. Tikriausiai atsispaudė netyčia, kai buvo atsirėmęs į paukštidės sieną.