2010 m. gruodžio 2 d. „Kablio“ pankų klubas. Vyksta Juliaus Kelero organizuojami poezijos skaitymai, 9-tas dublis. Skaito Antanas A. Jonynas, klausytojų prašymu – daugiau iš savo ankstyvosios poezijos.

 

Nuotraukos autorius Julius Keleras

 

 

PILIES SKERSGATVIS

 

Kai mėnesienoje prinoksta mūsų baimė
ir gaudžia vėjas skersgatvių tamsoj
kai violetiniai žibintai degti baigia
namų stogais nutįsta tirštas mėnuo
sugėręs mūsų viltį ir sapnus
matau kaip ant turėklų pasirėmęs
pravirksta nepažįstamas žmogus
ir netiesa kad aš girdžiu jo balsą
ir kad beprasmė tų balsų prasmė
aš į duris pabeldžiu taip negarsiai
kad tu to negali išgirst

vis tiek

 

man juodų surūdijusių vartų
neramus ir drovus girgždesys
šiąnakt primena skambantį varpą
tarsi neigiantį tai kad esi
ir dabar visa gula po kojomis
tarsi šuo tas jautrus gyvulys
ir kiekvienas pasiaukojimas
mus vis bloškia ir bloškia gilyn
taip dabar visa gula ir meldžiasi
apglėbti akmeninės tamsos
net atodūsiai dauginas medžiuose
nuo nakties apšvietimo baisiuos
išsipildyki mano vienatve
juodas vėjas nuskrieja per gatvę
ir užberdamas dulkėm ir suodžiais
jis tolyn nuplevena su žodžiais

 

aš ištirpsiu nakty
lyg panertas į sudrumstą skystį
viskas aidi tolyn
svetimais nepažįstamais žingsniais
mes nejaučiam nakties
jos skaistybei mes esam per skaistūs

 

o ruduo prasidės
ir išblės šitas vasaros vaizdas

hat blaue augen blondes haar
und einen roten mund
und wenn sie lacht sie ist
erst siebzehn achtzehn jahr

ir ši naktis tokia tyli
tokia tyli kaip skundas

 

kai mėnesienoje sugaudžia vėjas
kuris per tavo skersgatvius artėja
apnuogindamas seno miesto sienas
kuris lyg Dievas amžinas ir vienas
rūsiuos kuriuos sapnai išsaugos
vis atkakliau veidai ir sielos niaukias
ir vis pilkesnis mums atrodo būstas
be išėjimo be langų be išeities
ir taip nelengva atsidusti ir pabusti
ir jausti tavo galvą ant peties

 

 

KETURI SONETAI APIE BĖGANTĮ LAIKĄ

 

I

Virš aukšto miesto spindintys šalti
apsamanoję bokštai bando įsiminti
žmonių balsus nes kas jų kalbą girdi
dabar tiem sunkūs vartai atverti

į skersgatvių siaurų vingiuotą tamsą
kur paukščio plunksna dengianti žibintą
lėtai lėtai plevena kol nukrinta
kadaise taip pleveno tavo balsas

kai prietemoje prie manęs glaudeisi
ir tas prisilietimas reiškė laimę
dabar gi noksta netikrumo vaisiai

parduodami už daug didesnę kainą
nei ta kurią kadaise mes mokėjom
po tais žibintais užgesintais vėjo

 

II

Tačiau diena kuri virš miesto kyla
atras jų guolį lengvo miego pilną
ir net šviesa kuri nežino nieko
jų neišdrįs pakelt iš šito miego

ir lelija pražydus ant krūtinės
iškėlus žiedą nuo nakties rasotą
tokia balta tokia skaisti atrodys
tarsi šis žiedas būtų paskutinis

krantinės grindinį baltais žiedais palietus
ji su upe nuplauks nuplauks į tolį
tuščiom akiduobėmis žvelgs į lieptus

tarytum prisiminus mūsų guolį
kuris lelijų žieduose dar skendi
ir kuriame mes turime gyventi

 

III

Suprask kad ši malda kurią tau skyriau
nėra verta nė vieno tavo žodžio
ir visa tai kas mus dabar paguodžia
nėra nei šventa nei gražu nei tyra

bet iš nakties atliepianti tau lyra
užlieja kambarių bešviesę erdvę
ir gal tada kai nedrįsti net verkti
nubalę žiedlapiai lėtai į žemę byra

įkaitęs mėnuo daužosi į langą
tačiau užuolaida prie stiklo prisiglaudžia
ir gal todėl kad ji viena mus dengia

mes girdime nebylią savo maldą
ir jos tekėjimas paliečiantis mus skaudžiai
didesnį skausmą negu šitas valdo

 

IV

Kokia tuščia ir negyva ta gatvė
ir koks lietus jos smilkinius skalauja
ir prasismelkia pamažu į kraują
vis didindamas slegiančią vienatvę

į drėgną vėją pinas medžių šakos
kaip slegia debesys ant žemės nusileidę
koks pilkas ir negyvas miesto veidas
šaltom mėnulio lūpomis man šneka

ir nors galiu tais skersgatviais nuklysti
į tuos kiemus kurių nebepažįsti
kurie tau svetimi atšiaurūs nykūs

antraip jų niekad būtum nepalikus
prisiminimai ten bet tokie tykūs
dar tylesni už mūsų kūdikystę

 

 

PRIE MIESTO

 

Nusitrynusios priemiesčio gryčios
prisirišę prie kiemo šunų
ir valstiečiai tamsiais šimtanyčiais
iš Smuglevičiaus piešinių

pravažiuoja pro juos priemiestinis
su pintinėmis ir ryšuliais
kadaruoja senas megztinis
ant tvoros paremtos pagaliais

kudakuoja nelesintos vištos
miega trobos akim atvirom
o iš miesto dukterys grįžta
kai nubunda sūnus pagiriom

nesigirdi kaip varpas bažnyčios
skamba – kibiras žvanga prie durų
nusitrynusios priemiesčio gryčios
vertos senojo meistro graviūrų

 

 

PALAIMINTAS MIESTAS

Gintarui

 

Gėlė nuvysta nė neišsiskleidus
bespalvė saulė kybo virš stogų
o meilė tik paleistuvystės aidas
nors net ir tai ten nuostabu

ten blyksi moterų ir kortų akys
ten dvelkia prakaitu ir pragaro derva
ten išdavystė viešpats ir įstatymas
poeto sėklai tobula dirva

todėl spalvotos šungaudžių mašinos
po miestą išvežioja poetus
ir vyksta amžinas pasiruošimas
tai šventei kurios niekad nebebus

 

 

UPĖ TEKA APAČIOJE

 

Amžių suraukšlėtam grindiny
naktį aidi žingsniai purvini
veidrodį mėnulio atspindėję švyti
aptrupėjusios tarpuvarčių raudonos plytos

 

miega liūtas tamsoje

lėtai nuo šlaito

susiglamžiusi įsimylėjėlių porelė nusileidžia
upė svidina kaip kaulus baltus akmenis
tik užuolaidų blakstienos matosi pro lango akinius

 

darbas baigėsi ir prasidėjo šventė
girtas sargas muša sugyventinę
iš balkono paleista nubrėžia lanką
cigaretė

pusrūsy užgęsta lempa

 

girdisi kačių vaikų ir moterų vaitojimas
tarpmiestinio traukinio gaudimas tolimas
senis skaito laikraštį palikęs praviras duris
liūtas miega tamsoje

nakties ir liepos vidurys

 

 

SKYRYBŲ EPIZODAS

 

Nukrinta vakaro tamsos aksomas
ir mums nelieka galimybės prasilenkti
pavargęs miestas užkoduoja lemtį
ir sudėlioja išdavystės chromosomas

dar pasidžiaukim oro pranašų klaida
nes vėl padangės mintys giedrijas –
išsidėsto žvaigždės skliaute
ornamento tikslia geometrija

sulaikyti tavęs negaliu
sustabdyti rodyklę dar galim
ties viena iš pirmų padalų
begalinėje neapykantos skalėj

abejingas mėnuo danguj
pasirengęs suprast ir atleisti
nesirūpink bus viskas saugu
kaip naktiniam taksi prie vaistinės