T. y. susitaikymas su trauma ir jos pavertimas kita, pozityvia, kokybe. Tai, man regis, atlieka Gabrielė Gervickaitė kurdama savo „techno kūnus“ (galerija „Akademija“, rugsėjo 5-10 d.).

Gyvendama su savo negalia ji ją skaudžiai pažįsta ir prisijaukina.

VDA ji baigė tapybą, bet, ačiū Dievui, nenuėjo lietuviškos tapybos taku, pasirinkdama ne drobę, o popierių, lipnią juostelę, dažus, trimatę plastiką. Popierius raukšlėjasi paklusdamas džiūstančių dažų chemijai. Jis trapus kaip kantrybė.

Spalvotos linijos sutvirtinamos lipnia juosta – kad nenukristų, nebūtų prarastos, brėžtų, o ne pieštų. Tai ne dailė, o dokumentai. Ir ne dienoraščiai, o lavinimosi pratimai, treniruotė, kalbėjimo pamokos. Akademinės tapybos studijos ištrintos iš atminties, todėl Gabrielė kaip nebylė formuluoja savą minčių raišką. Tai – ne tik tapybai artimas darbas plokštumoje, bet ir erdviniai objektai, tūriai, skulptūros mutantai. Jie primena amputuotas gydomo kūno dalis arba kūnui gyvuoti padedančius organizmus. Apmuturiuota moteriška kojinė, vamzdeliais įrėminta blauzda ir kiti daiktai ekspozicijoje suversti į nerūpestingą krūvą, jie kalba visuma – kiekvienas atskiras objektas rodytųsi kažko pristigęs, nepilnas, neišbaigtas, vienišas. Išgyvenimai priimami urmu, kaip vienalytė nenumaldoma gyvenimo lavina.

Menas dažnai ne kuria abstrakcijas, o interpretuoja pačią realybę, autoriai darbuose naudoja savo istorijas. Kartais dokumentuoja savo kūno žalojimą arba nepagydomos ligos diagnozę. Kartais karjerą kuria iš šalies istorijos netekčių. Temų semiasi iš išorinės tikrovės, ne estetikos.

Gabrielė gražina savo kasdienybę ir pokalbius su kūnu. Nesiskųsdama ir be džiaugsmo, be jausmų ji artikuliuoja savo patirtį, kuri driekiasi nesibaigiančiomis valandomis. Stebėtojui belieka sujungti spalvų-linijų-tūrių ir (auto)biografijos siūlus. Jam siūloma švelniai aštri akistata, kūno artikuliacijos pradžiamokslis, kuriame dramatizmas dažomas skaidria valia.

 

IŠ PARODOS