tikra vieno pavasario istorija

 

– nieko tokio, sakau, nieko tokio
šį pavasarį taip beprotiškai žalia,
taip žydi, tad ir mano įsčios
suželia piktžolėm ir išsprogsta
su medžiais

tokios ryškios operacinės žvaigždės
ir tik vienas noras krentant
į klampią sąmonės tuštumą – - -

kai staiga vėl įkvepiu oro
paskutinis vaizdas prieš atmerkiant
akis – žydintis mūsų sodo migdolas

– kaip jaučiatės?
– sapnavau pavasarį, – atsakau
dar supainiota siūlų narkozės,
apvyta drenų vijokliais, iš lašinės
kapsint sielai atgal į kūną

– nieko tokio, sakau, nieko tokio
tik suraižytas įsčias dar gelia
tik aštriau skleidžias gyvybė už lango
ir garsiau laikrodžiai tiksi

 

 

rudeninis

 

visi nepabaigti mano eilėraščiai
brazda lyg pelės
rudenėja
ir jos sulenda į kambarius
sapnus šaltus patalus
graužia knygų kampus
graužia sūrius
latakus lietui nubėgti
rudenėja
tai ir lyja
iš dangaus
debesų po blakstienom
ištinę vokai
adresato nepasiekia
kiaurai permirkę grįžta atgal
ir tik pelės
velnioniškai
brazda

 

 

dialogas su asmeniniu zigmundu

 

Nusispjauti, kiek laiko rodyklės
įbrėžia rėžių į naktį.
Šįkart pati palaikysiu kompaniją
nemigai.
Ir dilgsintis šonas,
skausmo nervų strėlytės,
tik akupunktūra
mano sielai.
seilės, ne siela čia, – šnibžda iš po lovos lendantis baubas.
Vaikystėj bijotas, dabar – asmeninis kritiškas cinikas,
pagalvę retkarčiais prikemšantis košmarų.
ne košmarų – tik pasąmonės iškrovų, – pataiso,
Zigmundo ūsus išriesdamas.
šiąnakt Valpurgija, skrendam, Zigmundai, ką?..
gana čia skaityti pasakų visokių prieš miegą.
nei „ilgai ir laimingai“, nei pelenių ir kitų holivudinių happy end‘ų,
sakiau jau, nebūna.

o man ir nereikia, man tik vienos nakties šėlsmo
tokių kaip aš apsupty.

tavo raganos jau seniai
lygina, skalbia, vaikų vystyklus džiausto,
dulkių siurblį naudoja. o tu?
gana jau neurozių, alkoholio, isterijų
ir prastų eilėraščių
, – gyvatiškai šnypšteli.
Prasiveria dar vienas rytas.
Išaušta ir
užaušta.

 

 

Trys broliai nemiegantys

 

1.
nemigos girgždantys krumpliaračiai
sustoja
čia prasideda buvimas
tarp atvirų ir užmerktų akių
buvimas tarp žiopčiojančių žuvų
išsprogusiomis akimis
sako, iš jų kaulų galima sudėlioti visą
kryžiaus kelio istoriją
sukryžiuoju pirštus
kas žino
gal šiąnakt tu irgi
tapeni knygų puslapiais
šnarini pieštuku
gal šiąnakt mes abu
įrėminti skirtinguose languose
vienišai šviečiančiuose
daugiabučiams sutemus
dūsaujam tekstais ir į tekstus
mezgam mazgus
kuriais kada nors
susirišim

2.
už lango silpsta mašinų gaudesys
mechaniniai vabalėliai nervingai trūkčioja gatvėm
pamažu gęsta daugiaaukščių jonvabaliai
saldžia miego pluta pasidengia miestas
tik keli uodai dar zvimbia
prie savo eilėraščių
siurbia kraują iš nutilusio miesto arterijų
kreša raudonos jų rašalinės
varva raidėmis balti lapai
mėto nuraudusius lapus pro nemiegančius langus uodai
o ryte juos sušluoja
skruzdėlytės oranžinėmis liemenėmis
spardo batų padais į darbą skubantys
ir kuždasi: anksti šiemet prasidėjo
ruduo

3.
šitos penktos ryto
kvepiančios balto švarumo paklodėm
įsikniaubus į jas
švelniai liūliuojant nemigą –
jaukinantis miško žvėriuką
šitos penktos ryto
man primena rugpjūčio naktis pas močiutę
prisagstytas žvaigždžių
pabarstančių pilką takelį
į lauko išvietę
šone brėkšta šulinys
jame skęsta mėnulis
atsitiesia pėdų nuguldyta žolė
rąžosi lysvės
žiovauja medžių kamienai
šnara mano naktinių marškinių rankogaliai
naktį kertantys traukiniai
nurėžia horizontą
bumbsi obuoliai
tolumoje ūžia autostrada
pralėkus sunkiasvoriam ekipažui
sudreba sekcijos stiklai
šitos penktos ryto
pilnos nemiegančios nemigdančios nakties
pripildė mane
iki padų

 

 

nededikuotas

 

aš nenoriu
tavo vaikų
noriu eilėraščių
susupančių mane
į jaukų kokoną
kurį lyg rytietišką rūbą
turėsi išpainioti
noriu
tavo metaforų
paklaidinančių dykumoje
smėlis vien smėlis
ir tu
manęs laukiantis
– rieškučiose šaltas vanduo –
mane girdantis prausiantis
aš pavydžiu
tavo eilėraščių moterims
kai vedžioji jų kūnų raidžių
iškilumus
ir guodžiuos
kad jos visos
tik mano šešėliai
- – - – - – - – - – -
ir vis dėlto
labiau nei tave
myliu poeziją

 

 

slėpynės

 

Šis miestas per mažas slėptis
čia vis tiek susitiksi visus tuos
kuriuos labiausiai norėtum – - -
kurių visai nenorėtum sutikti
Dažniausiai prekybos centruose
jų daug, jie dideli, anonimiški
bet kaip tik ten tenka slėptis už skalbimo miltelių
(subtili nuoroda į sielos išskaistinimą)
Sako, geriausia slėptis matomiausioje vietoje
tai ir išsidėstau šalia sudaiktėjusių žodžių ir sužodėjusių žmonių
ten kur lengviausiai galite mane rasti
kur turiu vardą pavardę pažymėjimo numerį
šiokį tokį svorį dailių skaičiukų lentelėje
plastikinį puodelį kavos ir kelias cigaretes
kurias dalinamės su vienatvės broliais
siųsdami ratu lyg suktinę
Šis miestas per mažas slėptis
ir per didelis būti surastai